Alkoholio gamintojai šiurpina politikus

Pastarųjų savaičių alkoholio pramonės aktyvumą turbūt simboliškai galima būtų vadinti paruošiamaisiais sąrėmiais, tik koks po tokios intoksikacijos „smegenų plovimo skysčiu", kuriuo dabar baigiama užtvindyti visa žiniasklaida, gims naujagimis, sunku net įsivaizduoti.

Masinis žmonių sąmonės nuodijimas prasidėjo suvokus, kad alkoholio pramonei neišsipildys „Euromonitor international" dar 2007 metais paskelbtos prognozės, kad alkoholio rinka per artimiausius penkerius metus augs dar 35 procentais. Seime priėmus Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas, kurios apribojo alkoholinių gėrimų reklamą, padidino akcizą alkoholiniams gėrimams, bei įtvirtino nuostatą nuo Naujųjų metų apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, alkoholio gamintojai nusprendė bet kokia kaina įtikinti naująjį Seimą, kad žlugus alkoholio pramonei, žlugs ir Lietuvos ekonomika. Pirmiausia alkoholio pramonė paskelbė, kad padidinus alkoholio akcizą alkoholio pramonė nustojo vystytis. Tą naujieną visa visuomenė turbūt turėjo suvokti kaip didelę tragediją 2008- aisiais Blaivybės metais. Tik įdomu, kiek ilgai alkoholio pramonė planavo vystytis, nes Lietuva jau dabar pagal alkoholio suvartojimą tenkantį vienam gyventojui yra tarp lyderių Europoje. 2007 metais vienam gyventojui teko 14,2 litro legaliai parduoto absoliutaus alkoholio per metus. Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, jog saugi populiacinė riba yra 7 litrai. Vadinasi Lietuva mažiausiai du kartus šią ribą viršija. Tai tokioje situacijoje alkoholio pramonė planavo tolimesnę plėtrą. Pramonei žinoma nerūpi tokie nereikšmingi dokumentai, kaip Lietuvos sveikatos programa, Alkoholio kontrolės įstatymas, Valstybės alkoholio kontrolės programa, kuriuose valstybė įsipareigoja mažinti alkoholio vartojimą. Įdomu būtų paklausti alkoholio gamintojų kaip galima mažinti vartojimą, didinant jo gamybą?
Kai suaugusiųjų vartojimas pasiekė tokį lygį, kai išgerti didesnius alkoholio kiekius darosi fiziškai sunkiai įmanoma, alkoholio pramonė pradėjo užkariauti jaunuosius šalies gyventojus. Neilgai teko laukti nuolat skelbiamų šimtais procentų augančių alkoholinių kokteilių, sidro bei alaus mišinių pardavimų bei suvartojimo sukeltų pasekmių. 2001 metais Lietuvos ligoninėse dėl intoksikacijos alkoholiu buvo gydyti 19 7-14 metų amžiaus vaikų. 2007 metais tokių vaikų jau buvo 329, t.y. intoksikuotų vaikų skaičius išaugo daugiau kaip 17 kartų. Matyt tokią plėtrą ir toliau planavo alkoholio gamintojai, kurie tikėjosi, kad sėkmingam girdymui organizuoti ir toliau galės priimti naujus darbuotojus, o tokios bendrovės, kaip „Stumbras" ir toliau dirbs trimis pamainomis.
Tenka konstatuoti faktą, kad planas nepavyko. Pramonė nustojo vystytis. Dabar visa perkama žiniasklaida užpilta informacija, kad alkoholio akcizo didinimas nepasiteisino ir prasidėjo raginimai naujai vyriausybei ir Seimui nebedidinti alkoholinių gėrimų akcizų. Tačiau būtų įdomu sužinoti, kuo akcizų pakėlimas nepasiteisino, nes per devynis šių metų mėnesius valstybės biudžetas iš alkoholinių gėrimų akcizo surinko papildomus 94 milijonus litų. Kodėl tie papildomi milijonai vadinami nepasiteisinusiais, matyt gali atsakyti tik gamintojai. Jų teigimu tris kartus išaugo nelegalaus alkoholio vartojimas, o žalingas alkoholio vartojimas nesumažėjo. Deja bet tai, skirtingai nei tie papildomi milijonai iš akcizo valstybės biudžete, tėra jokiais tyrimais nepatvirtintos manipuliacijos, nes didesnis sulaikomas nelegalaus alkoholio kiekis, gali reikšti, tai kad tie pareigūnai, kurie visada privalėjo kontroliuoti nelegalią prekybą alkoholiu, tiesiog pradėjo dirbti savo darbą.
Pastarosiomis dienomis pasirodė ir dar vienas alkoholio pramonės platinamas baubas. Alkoholio gamintojai pradėjo tikinti atleisiantys, ar jau atleidžiantys darbuotojus. Ką gi, už savo atleidimą darbuotojai gali padėkoti tik savo darbdaviams, kurie negailėjo pinigų užsakomiesiems straipsniams didžiausiuose dienraščiuose, matyt nepagailėjo pinigų ir Seimo nariams bei masinėms visuomenės mulkinimo priemonėms finansuoti. Nenuostabu, kad po tokių planingų veiksmų neliko pinigų darbuotojų algoms ir teko taupyti juos atleidžiant. Bet kokiu atveju alkoholio gamintojų veikla tiesiog stebina. Parduotuvėse mineralinis vanduo ir vaisių sultys kainuoja gerokai brangiau nei alus, kurį aludariai (nepaisant sudėtingo technologinio gamybos proceso) sugeba pagaminti ir parduoti už pusantro lito, ar net už litą už butelį. Vadinasi vandenį pilstyti ir spausti natūralias obuolių sultis yra brangiau nei gaminti alų ar degtinę. O gal alkoholio gamintojams tiesiog trūksta fantazijos perorientuojant savo verslą į tas sritis, kurios nežalotų žmonių sveikatos. Juk didžioji dalis obuolių Lietuvoje sušalo tiesiog ant medžių, o ūkininkai patyrė didžiulius nuostolius. Tuo pat metu daugybė tėvų ieško natūralių, o ne sintetika prisotintų sulčių savo vaikams, kurias Lietuvai tikrai galėtų parduoti pigiau nei konservantų ir dirbtinių saldiklių prifarširuotus gėrimus pardavinėja užsienio kompanijos.
Bet matyti, kad alkoholio gamintojams mintis pilstyti sultis yra tokia pat šventvagiška kaip siūlymas naftos magnatams skatinti saulės energijos naudojimą.
Taigi alkoholio gamintojai ir toliau bando įteigti visuomenei ir Seimo nariams, jog jie yra nepelnytos aukos, tuo tarpu užsienio valstybės jau pradeda padavinėti alkoholio gamintojus į teismus, siekdamos prisiteisti iš alkoholio gamintojų išlaidas, kurias patyrė dėl jų agresyvios rinkodaros ir po to sekusio nesaikingo alkoholio vartojimo bangos.

Bus įdomu stebėti, kuo patikės naujojo Seimo nariai: ėriukais vilko kailyje apsimetinėjančiais alkoholio gamintojais, ar skaičiais, kurie byloja apie tragiškai prasigėrusią Lietuvą.

Ūkio ministerija šoka pagal „Philip Morris“ dūdelę

Tabako gamybos bendrovės, pajutę galimas Pasaulio sveikatos organizacijos tabako kontrolės pagrindų konvencijos (toliau konvencija) pasekmes jų verslui, tiesiog įsisiautėjo. Po to kai „Philip Morris Baltic“ parašė laišką premjerui G.Kirkilui, Ūkio ministerija, kaip klusni vasalė pradėjo vykdyti tabako gamintojų reikalavimus ir pirmiausia apkaltino Sveikatos apsaugos ministeriją, nederinus Lietuvos pozicijos konvencijos protokolų klausimais su Ūkio ministerija, ir, žinoma, su tabako gamintojais.

Kai dar rugsėjo mėnesį „Philip Morris“ „Japan tobacco international“ ir kitos tabako gamintojos Rygoje „plovė smegenis“ Baltijos šalių finansų ministrams dėl Europos komisijos (EK) siūlymų didinti minimalius tabako gaminių akcizus, tikindamos ministrus, kad EK ekspertai klysta, net nesvarstyta, kad susitikime turėtų dalyvauti šiuos siūlymus rengusios EK atstovai, Sveikatos ministerijų atstovai ir asocijuotos nevyriausybinės organizacijos. Tačiau, paskelbus, kad Lietuvos siūlymai dėl konvencijos nesuderinti su tabako pramone, jie iškart ėmė skųstis ministrui pirmininkui. G.Kiriklas ir V.Navickas neabejotinai įeis į istoriją, kaip labiausiai tabako ir alkoholio kontrolę stabdę vyriausybės atstovai, todėl nenuostabu, kad jų vadovaujamos institucijos nedelsdamos pradėjo vykdyti gamintojų pageidavimus.
„Philip Morris“ laiškas vyriausybės vadovui pilnas tabako gamintojams įprastos demagogijos: pavyzdžiui, teigiama, kad Philip Morris remia įrodymais pagrįstą reguliavimą (kas iš principo prieštarauja sveikai logikai, nes joks verslas nerems priemonių, mažinančių to verslo pelną ir plėtrą), atmetami visi siūlymai, galintys realiai sumažinti tabako gaminių vartojimą. Be abejo, užkliuvo ir daugelio kitų šalių palaikomas siūlymas - neleisti tabako pramonei dalyvauti formuojant tabako kontrolės politiką, būtent dėl to, kad jos interesai yra priešingi visuomenės sveikatos siekiui. Šią nuostatą palaikė ir Jungtinių tautų narės, kurios konvencijos svarstymo metu pašalino tabako pramonę iš šio proceso. Tačiau Lietuvos Vyriausybei Jungtinių tautų politika nė motais. Philip Morris savo rašte teigia, kad „...tabako verslas yra teisėtas verslas, todėl šiuo atžvilgiu visos pramonės šakos turi būti traktuojamos vienodai...“. Tačiau LR Konstitucinis teismas jau yra išskyręs tabako ir alkohlio gamintojus ir pasisakė už tai, kad jie gamina pavojingus produktus, todėl turi būti reguliuojami griežčiau.
Ši sveikatai pavojingą verslą aklai ginanti Ūkio ministerijos politika nenauja – jos atstovai nesibodi auklėti, smerkti institucijas, aktyviai pasisakančias Seimo komitetuose už griežtesnę tabako ir alkoholio kontrolę, kurios pagal įstatymą privalo dalyvauti formuojant tabako ir alkoholio kontrolės politiką. Negana to, aktyviausias institucijas, kaip Valstybės tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba, stengiamasi visomis išgalėmis sunaikinti.
Įvertinusi nesikeičiančią Ūkio ministerijos politiką tabako ir alkoholio klausimais, aktyvų bendradarbiavimą su tabako ir alkoholio gamintojais, įtraukiant pastaruosius į tabako ir alkoholio kontrolės procesą, Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija raštu kreipėsi į Vyriausybę, prašydama įgalioti Ūkio ministeriją nuo šiol informuoti koaliciją apie visas vyriausybės iniciatyvas tabako ir alkoholio kontrolės politikos klausimais. Kadangi Ūkio ministerija visuomet į šių klausimų svarstymą įtraukia tokias organizacijas kaip alkoholinius gėrimus gaminančių įmonių asociacijas, tabako gamintojus, Lietuvos viešbučių ir restoranų asociaciją, Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija, kaip asocijuota struktūra, turi būti kviečiama dalyvauti šiuose procesuose.
Koalicija taip pat svarsto galimybę kreiptis į tabako bei alkoholio gamintojus ir reikalauti, kad koalicijos atstovai būtų įleidžiami į visus jų pasitarimus, kuriuose svarstomos tabako ir alkoholio verslo plėtros strategijos. Tabako ir alkoholio gamintojų teigimu jie turi teisę dalyvauti visuose procesuose, kuriuose sprendžiami klausimai dėl jų verslo kontrolės. Todėl manome, kad visuomenės atstovai turi turėti teisę dalyvauti visuose tabako ir alkoholio pramonės strategijų kūrimo bei svarstymo procesuose, nes nuo tų procesų tiesiogiai priklauso visuomenės sveikata. Jei tokią galimybę bus atsisakyta suteikti, koalicija reikalaus, kad tabako ir alkoholio pramonė būtų visiškai nušalinta nuo tabako ir alkoholio kontrolės politikos formavimo ir jei tai nebus padaryta, dėl nuolatinio vyriausybės vykdomo visuomenės sveikatos intereso ignoravimo kreipsis į Europos komisiją, Pasaulio sveikatos organizaciją ir kitas tabako ir alkoholio kontrole užsiimančias tarptautines organizacijas ir informuos apie Lietuvoje vykstančius procesus.

Seimui nesiseka laikyti „abitūros egzaminus“

Paskutinę šios kadencijos Seimo sesiją, tiksliau jos dalį, vykusią iki rinkimų, drąsiai galima būtų vadinti Seimo abitūros egzaminais, kuomet rinkimų akivaizdoje atsiskleidžia tikrasis seimo narių veidas. Jau vien tai, kad Seimo nariai taip elgdamiesi seniai būtų pašalinti iš mokyklos dėl pamokų nelankymo, nes paskutiniuose vakariniuose Seimo plenariniuose nuolat nėra kvorumo, daug sako apie nusiteikimą dirbti. Skirtumas tarp tikrųjų abitūros egzaminų, ir tų „egzaminų“, kurie vyksta Seime tik toks, kad neišlaikiusieji abitūros egzaminų mokykloje praranda galimybę įstoti į aukštąją mokyklą, tuo tarpu Seimo nariai nepriklausomai nuo rezultatų jau taikosi pratęsti savo karjerą sekančioje kadencijoje. Kadangi artėjantys Seimo rinkimai yra bene vienintelė proga eiliniams žmonėms įvertinti tautos išrinktųjų darbą ir spręsti apie jų „atestaciją“ sekančiai kadencijai, visuomenei reikėtų žinoti kokie mokslai mūsų išrinktiesiems sekėsi sunkiausiai.

Vienu nesėkmingiausių egzaminų galima vadinti seimo narių nuolat atidėliojamą ir vilkinamą Alkoholio kontrolės įstatymo pataisų priėmimą, kuriam, skirtingai nei „Žalgirio metų“ paskelbimui, Seimo nariai taip ir nerado laiko iki rinkimų. Tam labai nesunku rasti paaiškinimą. Po Seimo balsavimo dėl alkoholinių gėrimų reklamos apribojimo, nevyriausybinės organizacijos nepatingėjo įvardinti labiausiai tam besipriešinusių Seimo narių ir išplatino apie juos informaciją rinkimų apylinkėse. Todėl dabar Seimo nariai tapo atsargesni ir nusprendė, kad prieš rinkimus geriau nerizikuoti ir neatidengti visų kortų. Taigi, kol dėl nuolatinio išbraukinėjimo iš darbotvarkės niekaip neįvyksta balsavimas dėl įstatymo pataisų, kuriomis būtų apribotas prekybos alkoholiu laikas, būtų uždrausta prekyba alkoholiu kioskuose, sugriežtinta reklamos kontrolė ir kt., neva negalima kaltinti Seimo narių dėl netinkamų sprendimo. Tačiau ar iš tikrųjų taip?
Rinkiminiuose debatuose atsakinėdamos į rinkėjų klausimus apie tai, kaip planuoja mažinti girtavimą, partijos, beveik kaip viena atsakinėja, kad imsis visų priemonių, tame tarpe ir prekybos apribojimų. Tačiau kai nuo žodžių reikia pereiti prie darbų, entuziazmas išblėsta ir tiems klausimams nerandama laiko, tuo tarpu toks delsimas kainuoja Lietuvai vis naujas ir naujas gyvybes, prarastas dėl besaikio alkoholio vartojimo.
Kol kas tik vienintelė partija veikia taip, kaip deklaruoja savo rinkiminėje programoje. Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai savo rinkiminėje programoje numatę konkrečias priemones alkoholio vartojimui mažinti, visi sutartinai balsavo, kad bent dalis šių klausimų butų svarstoma dar iki rinkimų. Tai jau ne pirmas geras žingsnis, liudijantis, kad pažadai nesiskiria nuo darbų. Tuo tarpu kaip būtų galima vertinti kitas partijas? Balsavimas prieš alkoholio kontrolės įstatymo pataisų svarstymą iki rinkimų ar susilaikymas šiame balsavime reiškia tik viena, kad šie seimo nariai bijo pademonstruoti savo nuomonę rinkėms prieš rinkimus. Žinant, kad didžioji dalis visuomenės laukia Seimo sprendimų dėl alkoholio vartojimo mažinimo, galima daryti išvadą, kad Seimo nariai, balsuojantys prieš šio klausimo svarstymą, balsuotų ir prieš pačias alkoholio kontrolę griežtinančias pataisas. O po rinkimų, kaip sakoma, baimei pademonstruoti savo tikrąsias pažiūras jau nebebus pagrindo.
Norime informuoti visuomenę ir įsipareigojame tą informaciją platinti visais įmanomais informaciniais kanalais apie Seimo narių nuostatas alkoholio kontrolės atžvilgiu. Gal tai padės bent daliai visuomenės apsispręsti kurie seimo nariai „gali būti perkelti į sekančią klasę“.
Spręsti alkoholio kontrolės klausimus atsisakė: 20 iš 27 spalio 6 d. posėdyje dalyvavusių Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narių, 15 iš 19 Darbo partijos frakcijos narių, 6 iš 7 Naujosios sąjungos frakcijos narių, 5 iš 9 Liberalų ir centro sąjungos frakcijos narių, 4 iš 10 Valstiečių liaudininkų frakcijos narių ir 2 iš 4 Liberalų sąjūdžio frakcijos narių. Kaip jau ir buvo minėta vienintelė Tėvynės sąjungos frakcija vieningai balsavo už tai, kad alkoholio kontrolės klausimas būtų sprendžiamas neatidėliojant ir nevilkinant. Už šių klausimų įtraukimą balsavo ir du posėdyje dalyvavę frakcijos „Tvarka ir teisingumas „ frakcijos nariai ir vienintelis Mišrios Seimo narių grupės narys.
Už neatidėliotiną alkoholio kontrolės klausimų sprendimą pasisakė: Ažubalis Audronius, Baškienė Rima, Bekintienė Danutė, Boreikienė Violeta, Bucevičius Saulius, Čigriejienė Vida Marija, Čilinskas Kęstutis, Dagys Rimantas Jonas, Dautartas Julius, Degutienė Irena, Dumčius Arimantas, Endzinas Audrius, Jakavonis Gediminas, Jakučionis Povilas, Jankauskas Donatas, Juknevičienė Rasa, Juršėnas Česlovas, Klumbys Egidijus, Kšanienė Romualda, Kupčinskas Rytas, Lydeka Arminas, Margevičienė Vincė Vaidevutė, Matulas Antanas, Matulevičius Algimantas, Mogenienė Laima, Pečeliūnas Saulius, Pekeliūnas Alfredas, Pupinis Edmundas, Remeika Rimantas, Rimas Algis, Rinkevičius Viktoras, Rozova Irina, Sabutis Liudvikas, Saulis Vytautas, Simulik Valerijus, Sysas Algirdas, Stasiškis Antanas Napoleonas, Šileikis Gintaras, Valiukevičiūtė Ona, Vareikis Egidijus, Vėsaitė Birutė, Volčiok Vladimiras, Zingeris Emanuelis, Zinkevičiūtė Jadvyga, Žakaitienė Roma, Žiemelis Vidmantas, Žymantas Manfredas, Žukauskas Henrikas.
Alkoholio kontrolės įstatymo pataisų svarstymą sustabdė ir pademonstravo savo nuostatą vilkinti alkoholio kontrolę šie Seimo nariai: Auštrevičius Petras, Balčytis Zigmantas, Baltraitienė Virginija, Baranauskas Andrius, Bogušis Vytautas, Bosas Antanas, Bradauskas Bronius, Bukauskas Valentinas, Čaplikas Algis, Čekuolis Jonas, Čepas Vytautas, Daukšys Kęstutis, Draugelis Vytautas Sigitas, Gedvilas Vydas, Girdauskas Saulius, Graužinienė Loreta, Ivanauskas Algirdas, Jagminas Jonas, Jaruševičius Juozas, Juozapaitis Jonas, Karbauskis Vaclovas, Lapėnas Saulius, Lionginas Jonas, Mikolaitis Gintautas, Mikutis Zenonas, Navickas Vytas, Palionis Juozas, Pauža Bronius, Pavilionienė Marija Aušrinė, Petrauskienė Milda, Pinskus Jonas, Pitrėnienė Audronė, Počikovska Leokadija, Prunskienė Kazimira Danutė, Ramanauskas Alvydas, Sadeckas Alvydas, Salamakinas Algimantas, Stankevič Vaclav, Staponkienė Aldona, Steiblienė Nijolė, Steponavičius Gintaras, Subačius Mindaugas, Šiaulienė Irena, Škil Viačeslav, Šukys Raimondas, Valionis Antanas, Venclovas Romas, Vertelienė Vilija, Vilkas Pranas, Žvikienė Zita.
Tikimės, kad rinkėjai įvertins vieną paskutinių Seimo narių pasirodymų prieš rinkimus ir priims tinkamą sprendimą.

Iškoduoti LLRI – arba dar kartą apie ”patogius ekspertus”

Paaiškėjus, kad Seimo rugsėjo 29 – osios d. plenariniame posėdyje buvo nubalsuota įtraukti į spalio 6 d. darbotvarkę Alkoholio kontrolės įstatymo pataisų svarstymą, Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) spalio 3 d. išplatino pranešimą, kurį pavadino ”Seimas svarsto dar vieną abejotinų draudimų porciją“. Matyt tokią skubą padiktavo ką tik iš Seimo koridorių po naktinių budėjimų grįžę alkoholio gamintojų atstovai.

Pirmiausia apie patį LLRI. Šios organizacijos internetinėje svetainėje skelbiama, kad 77 proc. instituto pajamų sudaro parama iš privačių įmonių. Taip pat skelbiamas ir tų rėmėjų sąrašas, o tarp dosniausiųjų puikuojasi Philip Morris Lietuva, Nacionalinė tabako gamintojų asociacija, o tarp mažiau dosnių JTI (Japan Tobacco International), Vilniaus degtinė, Ragutis, Švyturys – Utenos alus ir kt. Matyt todėl LLRI šventa savo pareiga laiko iš principo kritikuoti bet ką, kas gali pažeisti šių rėmėjų interesus. Jie mielai dalyvavo ir rengiant planus kaip likviduoti taip tabako ir alkoholio pramonės nemėgiamą Valstybės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybą.

Civilizuotame pasaulyje vertinant ekspertinį darbą ar rekomendacijas paprastai reikalaujama nurodyti ar ekspertai negauna paramos iš pramonės. Todėl LLRI ekspertų nuomonė ten būtų vertinama švelniai tariant atsargiai, o tai ir visai nevertinama, kaip suinteresuotos ir nuo pramonės paramos priklausomos organizacijos. Lietuvoje tie principai aišku nėra vertinami, o ir patys LLRI ekspertai išmano visas gyvenimo sritis. Keista, kad tas pats ekspertas išmano ir sveikatą, ir ekonomiką, ir švietimą ir viską ko tik pareikalauja rėmėjų padiktuotos aplinkybės. O svarbiausia, kad LLRI ekspertai viską išmano geriau nei Pasaulio sveikatos organizacijos ir Pasaulio banko ekspertai. Bet matyt toks „pasitikėjimas savo jėgomis“ yra tik sveikintinas.

Vienas iš LLRI ekspertų G.Kadziauskas nelogiškais išvadino visas Seimo siūlomas Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas. Tik gal ekspertui reikėtų pagalvoti jei jam vienam viskas atrodo nelogiška, gal problema jame pačiame, o ne tuose, kurie tas pataisas sugalvojo? G.Kadziauskas teigia, kad „...liūdna intervencija į šeimos gyvenimą reikėtų pavadinti Seimo rengiamą pataisą uždrausiančią asmenims iki 18 metų vartoti alkoholinius gėrimus, nes tuo pačiu būtų užkirstas kelią nepilnamečiams teisėtai vartoti alkoholį leidus tėvams. Taip tėvams būtų užkirstas kelias mokyti savo vaikus alkoholio vartojimo kultūros ir įgūdžių,...“. Tikrai orakuliški pastebėjimai. Tėvams, taip pat kaip ir kitiems piliečiams, pagal įstatymą draudžiama nupirkti ir perduoti alkoholį nepilnamečiui, tai matyt natūralu būtų galvoti, kad tėvai negali leisti savo vaikui vartoti alkoholio, taip pat kaip ir negali leisti vogti ar žudyti.

Atrandama ir tokių argumentų kaip Universitetų autonomija. Kadziauskas teigia „...Seimas atima iš aukštųjų mokyklų teisę apsispręsti, kokios alkoholio kontrolės politikos jie norėtų laikytis...“. Bet juk universitetuose galioja ir veikia ir kiti, ne tik alkoholio kontrolės įstatymai, kurie nepalieka universitetui absoliučios autonomijos. Ten taip pat galioja darbo kodeksas ir kiti teisės aktai. Bet reikiamoje situacijoje ir nelogiški argumentai gali būti tinkami.

LLRI kritikavo viską, pradedant rūkymo apribojimais baruose ir restoranuose, baigiant tabako ir alkoholio akcizų didinimu. Ir visai nesvarbu, kad šiose srityse absoliuti dauguma LLRI „įžvalgų“ nepasitvirtina, tai nesumažina šios organizacijos ekspertų entuziazmo skleisti laisvosios rinkos idėjas. LLRI ekspertų įžvalgos visada labai „gilios“. LLRI ekspertų teigimu „...sėkminga alkoholio kontrolės politika būtų ir tokia, kuri sumažintų su alkoholio vartojimu siejamos žalos mastą net nesumažėjus (ar net ir augant) bendrai suvartojamo alkoholio kiekiui...“. Tikrai aukso verta idėja alkoholio gamintojams. Matyt reikėtų suprasti taip, kad nusipirkę alkoholinius gėrimus žmonės juos ne gertų, o piltų į kanalizaciją ar laistytų gėles. Ekspertai taip pat teigia, kad „...alkoholio vartojimas ar nevartojimas, kiek jis liečia privatų asmens gyvenimą, nėra valstybės rūpesčio objektas...“. Čia pat cituojamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis įtvirtinantis žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą bei garantuoja, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį bei šeimyninį gyvenimą. Taigi iš principo valstybė neturi nei moralinės, nei teisinės galimybės reguliuoti alkoholio vartojimo, kiek šis vartojimas neperžengia privataus gyvenimo ribų. Valstybė ar jos institucijos neturi įgaliojimo savo piliečiams nurodyti, kokį gyvenimo būdą šie turėtų pasirinkti. Jei taip tai, kam tada teikti pagalbą savižudžiams ir drausti prekybą kokainu ar heroinu?

LLRI ekspertai kalbėdami apie alkoholio vartojimą teigia „...žmonės turi prisiimti visas savo veiksmų pasekmių sąnaudas: atlyginti savininkams už sukeltą turtinę žalą, atlyginti asmenims už sukeltą bei teismo nustatytą neturtinę žalą ir atlyginti už teisėsaugos pareigūnų, teismo bei kitų pareigūnų ar institucijų darbą (kompensuoti mokesčių mokėtojų pinigus, išleistus pažeidimui užfiksuoti, įvertinti ir nuosprendžiui įvykdyti). Labai „geras požiūris“: tegul visuomenė geria, suneša pelnus LLRI rėmėjams, o jei prasigers, tai LLRI pasirūpins, kad būtų sukurti teisės aktai, kad tie nelaimėliai atlygintų nuostolius, jei tokių kiltų tiems patiems alkoholio gamintojams ir kitiems iš to gyvenantiems pasipūtėliams.

Gal LLRI ekspertai galėtų paaiškinti kodėl sukūrus tas „idealiais laisvosios rinkos sąlygas“, kai alkoholiu buvo leista prekiauti 24 val. per parą, buvo maksimaliai pagerintas jo prieinamumas išduodant 16 tūkstančių mažmeninės prekybos licencijų, nuolat mažėjo santykinė alkoholio kaina – problemos neišsisprendė? Kodėl neišnyko juodoji rinka, kodėl nemažėja vartojimas ir nemažėja, o atvirkščiai auga su alkoholio vartojimu susijusių problemų (tiek ekonominių, tiek socialinių, tiek sveikatos)?

Belieka eilinį kartą priminti LLRI ekspertams, kad LR Konstitucinis teismas kartą jau pasisakė dėl tabako ir alkoholio kontrolės ir visuomenės interesus įvardino aukščiau verslo interesų, todėl visos LLRI spekuliacijos LR Konstitucija tėra tabako ir alkoholio gamintojų užsakytos manipuliacijos, o LLRI pasisakymus tabako ir alkoholio kontrolės klausimais dėrėtų vertinti tik kaip juos remiančių tabako ir alkoholio gamybos ir prekybos bendrovių užsakymus.

Baltijos šalys vėl trukdys įgyvendinti visuomenės sveikatos tikslus Europos Sąjungoje

Po detalios ekonominės analizės, pirmą kartą rimtai atsižvelgdama į visuomenės sveikatos interesus, Europos komisija siūlys priimti direktyvą, kurioje numatoma nuo 2010 metų didinti minimalų tabako gaminių akcizo lygį. Tuo, žinoma, nesusižavėjo tabako gamintojai. Ir, nepaisant to, kad akcizo padidinimas padidintų įplaukas į valstybės biudžetus ir sukurtų papildomas prielaidas mesti rūkyti, Baltijos šalių finansų ministerijos jau išplatino pranešimus apie tai, kad finansų ministrai sutarė, jog akcizo didinimas yra kiekvienos šalies reikalas. Kadangi siūloma akcizą didinti, toks ministerijų pareiškimas gali reikšti tik vieną – neigiamą požiūrį į tabako akcizų didinimą.

Kas gi paskatino ministrus priimti tokį sprendimą? Pasirodo, kad pagrindinį vaidmenį ir vėl suvaidino tabako kompanijų atstovai, sugebėję apkvailinti finansų ministrus. Kodėl apkvailinti? Ogi todėl, kad tik neatsakingas vadovas gali pats atsisakyti įplaukų į valstybės biudžetą ir šanso pagerinti žmonių sveikatą. Panašu, kad stambiausi tabako gamintojai (Philip Morris, Japan Tobacco International ir British American Tobacco) nenusiteikę taikstytis su galimu akcizų augimu ateityje.
Tabako kompanijos labai apdairiai remia tokias organizacijas kaip Laisvosios rinkos institutas Lietuvoje, kurio ekspertai vėliau skleidžia realybės neatitinkančius gąsdinimus apie galimą įplaukų į biudžetą mažėjimą, padidinus tabako akcizą. Pasaulio banko ir kitų ekspertinių institucijų atlikti tyrimai parodė, kad tabako akcizų augimas padidina įplaukas į biudžetą, nes rūkyti meta tik dalis vartotojų, kiti perka pabrangusius produktus ir taip didina įplaukas į biudžetą. Taip pat buvo aiškiai įrodyta, kad tabako gaminių kaina yra vienas efektyviausių ir universaliausių priemonių, galinčių paskatinti rūkančiuosius mesti rūkyti.
Tačiau, kaip ir buvo minėta, tabako gamintojai nelinkę atsisakyti savo pajamų, gaunamų iš prekybos tabako gaminiais. Todėl Latvijos Finansų ministerija sulaukė desanto iš Lietuvos, kur Philip Morris atstovė Aušra Balčiūnienė, Japan Tobacco International atstovas Ramūnas Mačius ir Latvijoje reziduojančios British American Tobacco atstovas plovė smegenis Latvijos vyriausybės atstovams. Tabako bendrovių atstovai nesivargino supažindinti finansų ministerijos atstovų su Pasaulio banko skaičiavimais ar pristatyti išsamią pačios Europos komisijos atliktą analizę apie akcizo didinimą. Pagrindiniu akcentu ir vėl tapo nelegali prekyba tabako gaminiais. Ir panašu, kad šitas argumentas suveikia visada. Tačiau pasaulinė praktika rodo, kad net ir tose valstybėse, kuriose nelegali prekyba tabako gaminiais yra labai paplitusi, tabako akcizų padidinimas padidina ir įplaukas į biudžetą. O ir nelegalūs prekeiviai pabrangus legaliai parduodamiems tabako gaminiams, padidina nelegalios produkcijos kainą ir taip ją daro mažiau prieinamą vartotojui. Maža to, pasaulio praktika rodo, kad pačios tabako gamybos bendrovės buvo suinteresuotos kontrabandine prekyba, nes gamintojui nėra jokio skirtumo, kad nuperka ir kaip parduoda jų pagamintą produkciją. Skatindamos nelegalią prekybą tabako gamybos bendrovės susikuria aplinkybes, kuomet vėliau kreipiasi į vyriausybes, ragindamos sukurti geresnes sąlygas jų verslui, taip pažadėdamos išnaikinti šešėlinę prekybą. Tokia praktika ypač paplitusi Afrikos žemyne, tačiau kas gali paneigti tokios praktikos egzistavimą Europoje, juolab, kad iki trečdalio kai kurių tabako gamintojų produkcijos iškeliauja nežinia kur, t.y. nebeįmanoma susekti jų buvimo vietos po to, kai jos palieka gamyklą. Turbūt būtų sunku įsivaizduoti, kad pakeliui į Europą iš gamyklos Japonijoje dingtų trečdalis gabenamų Toyota automobilių, tuo tarpu su tabako gaminiais tokie dalykai vyksta iki šiol.
Nepaisant tabako gaminių gamintojų ir juos palaikančių ekspertų teiginių, kad tabako gaminių kainų augimas neturi įtakos jų vartojimui, jų pačių vidaus dokumentai teigia ką kita: „1982-83 m. tabako gaminių kainos stipriai pakilo, užkirsdamos kelią 600,000 paauglių pradėti rūkyti… 420,000 iš tų kurie nepradėjo rūkyti būtų buvę Philip Morris rūkoriai… Mes patyrėme neproporcingai didelę žalą. Mums nereikia, kad tai pasikartotų. Philip Morris JAV 1987 m.”
Lietuva vieną kartą jau atsisakė galimybės greitai didinti tabako akcizą ir stodama į Europos sąjungą išsiderėjo ilgiausią pereinamąjį laikotarpį tabako akcizų didinimui, o tuometinis euroderybininkas Petras Auštrevičius tai įvardino kaip didelį laimėjimą. Akivaizdu, kad tuomet Lietuvai tabako pramonė rūpėjo labiau nei atominė energetika. Dabar teigiama, kad tabako akcizai prisideda prie infliacijos ir atitolina Euro įvedimą. Už tai matyt taip pat turėtumėm būti dėkingi savo euroderybininkams ir laisvosios rinkos šalininkams, taip sėkmingai įtakojusiems šį procesą.
Oficialių valstybės atstovų teiginiai, kad akcizo negalima kelti dėl augsiančios nelegalios prekybos, demonstruoja valstybės teisinį neįgalumą ir absoliučiai įsišaknijusią infliaciją, kurios mastą demonstruoja ir niekaip nemažėjantis korupcijos suvokimo indeksas Lietuvoje. Juk tam, kad klestėtų kontrabanda reikia ne tik kainų skirtumo gretimose valstybėse, bet ir korumpuotų pareigūnų, mulkinamos visuomenės ir netobulų įstatymų, leidžiančių išvengti atsakomybės už nusižengimus.
Todėl keista, kad Baltijos šalių ministrai tariasi ir įsiklauso tabako gamintojų argumentų, bet nesikviečia į aptarimus Pasaulio banko ar pačios Europos komisijos Finansų komiteto atstovų, kurių nuomonė pastebimai skiriasi nuo tabako gamintojų.
Lietuvai niekaip nepavyksta pasiekti, kad biudžetas būtų nebūtų deficitinis, tačiau tuo pat metu atsisakoma patikrintų būdų jam papildyti.

Ar pagrįsta isterija dėl alkoholio mokesčių

Pastarosiomis dienomis žiniasklaidoje pasirodė žinutės apie tai, kad šiemet alkoholiniams gėrimams padidintas akcizas nepasiteisino. Citata iš alkoholio gamintojų pasisakymų: „...Nepaisant šių metų pradžioje padidinto akcizo mokesčio, akcizo priskaičiuota mažiau nei prognozuota. Didesni akcizai šiemet pastebimai sumažino alkoholinių gėrimų gamybą ir pardavimus....“. Taip pat teigiama, kad gamintojai abejoja pakitusiu vartojimu ir visą mažėjimą aiškina nelegalios rinko augimu. Čia pat cituojama Valstybinė mokesčių inspekcija, kurios teigimu pirmąjį pusmetį priskaičiuota 388, 6 mln. Lt akcizo mokesčių už alkoholį, o tai 3,8 proc. daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu pernai.

O dabar paanalizuokime ką reiškia tokie pareiškimai apie nepasiteisinusius mokesčius. Svarbiausia žinia, kad mažėja pardavimai. O ar ne to laukia visa Lietuva (aišku išskyrus alkoholio gamintojus)? Juk tiek Alkoholio kontrolės įstatymo, tiek Valstybės alkoholio kontrolės programos pagrindinės nuostatos teigia, kad valstybė siekia sumažinti bendrą alkoholio suvartojimą ir su tuo susijusią žalą. Kituose pranešimuose alkoholio gamintojai teigia, kad išaugus akcizui visa alkoholio pramonės šaka nustojo vystytis. Matyt tą reikėtų vertinti kaip „tikrą tragediją“ šalyje, kuri šiuos metus paskelbė „Blaivybės metais“.
Tiesa ta, kad Finansų ministerijos prognozės dėl planuojamų surinkti mokesčių nepasitvirtino, tiksliau pajamos augo ne tokiu mastu kaip buvo tikėtasi. Bet tie papildomi 3,8 proc. – tai apie 15 mln. litų į valstybės biudžetą. Už tuos pinigus jau buvo galima pastatyti naują darželį ar renovuoti keletą mokyklų. Gal ir būtų galima suprasti isteriją, jei pajamos į biudžetą būtų mažėjusios, tačiau triukšmas kai jos auga- mažų mažiausiai keistas.
Visuomenės sveikatos požiūriu ši priemonė suveikė taip, kaip rašoma visuose visuomenės sveikatos vadovėliuose ir moksliniuose straipsniuose. Kadangi alkoholis yra prabangos prekė ir jo kaina yra mažai elastinga, tai pabrangus alkoholiui jo vartojimą sumažina tik dalis vartotojų. Likusi dalis perka brangesnę prekę ir sumoka didesnius mokesčius į biudžetą. Tokiu būdu pasiekiamas dvigubas efektas: sumažėja vartojimas ir išauga įplaukos į biudžetą. Tai nepalanku tik alkoholio gamintojams, kurie neparduodami savo produkcijos patiria nuostolius.
Pagal alkoholio pramonės logiką akcizą reikia mažinti, kad biudžeto įplaukos sumažėtų, o alkoholio gamintojų pajamos vėl pradėtų augti.
Ir dar keli žodžiai apie kylančią isteriją. Ji turi labai realų pagrindą. Šiandien Lietuva gyvena rinkimų nuotaikomis ir mokesčių klausimas labai aktualus partijų rinkiminėse programose. Tėvynės sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams į savo programą įsitraukus nuostatas didinti alkoholio mokesčius, alkoholio gamintojai sujudo ir jau pasirodė žinutės apie alkoholio gamintojų susitikimus su Socialdemokratų partijos atstovais ir įtikinėjimu apie mokesčių beprasmingumą. Liberalų sąjūdis net neslėpdamas deklaruoja, kad nesirengia tokių mokesčių didinti, o vienos iš partijos narių Petras Auštrevičius dar būdamas euroderybininku yra pagarsėjęs savo „sėkmingomis“ derybomis dėl tabako mokesčių su Europos sąjunga, kai atstovaudamas valstybę išsiderėjo ilgiausią pereinamąjį laikotarpį tabako akcizų didinimui ir taip sąmoningai užkirto kelią papildomoms pajamoms į biudžetą gauti, bei galimybei sumažinti rūkymo paplitimą. Nereikia būti aiškeregiu, kad suprasti, jog tuomet buvo atstovauti tabako gamintojų interesai, kurie siekė išsaugoti savo pelnus.
Yra ir dar viena isterijos priežastis, Europos komisija rengiasi siūlyti didinti mokesčius alkoholiniams gėrimams. Todėl šiandieninė parama partijoms ir aktyvus lobizmas yra svarbi pasiruošimo kovai su Europos komisija sudedamoji dalis.
Nelegalios prekybos korta šiuo atveju tėra blefas. Jokių tyrimų ar statistikos, pagrindžiančios nelegalios prekybos augimą nėra. Todėl remtis nuogirdomis ar nuomonėmis yra labai neprofesionalu. Teisėsaugininkams paskelbus apie didesnį nustatytą nelegalios prekybos atvejų skaičių tai galėtų reikšti, kad teisėsaugininkai tiesiog pradėjo dirbti savo darbą ir tuos pažeidimus nustatinėti. Be to verta pastebėti, kad net ir esant labai žemoms alkoholio kainoms ir absoliučiam prieinamumui, nelegali prekyba neišnyko. Vadinasi problema ne kainose, o valstybės požiūryje į nelegalų verslą. Nelegali prekyba tradiciškai yra susijusi su aukštu korupcijos lygiu, ką taip pat galime stebėti ir Lietuvoje.
Todėl valstybė neturėtų leistis manipuliuojama alkoholio gamintojų ir toliau didinti mokesčius alkoholiniams gėrimams bent tiek, kad jie pralenktų infliaciją ir gyventojų pajamų augimą. Tuo pat metu didinant pajamas į biudžetą, kuris Lietuvoje panašu bus vis labiau skylėtas.

Vyriausybė ir toliau kuria rojų alkoholio verslui

Nuo to laiko, kai buvo priimtas Alkoholio kontrolės įstatymas, jis buvo sistemingai darkomas, palaipsniui mažinant atsakomybę alkoholio verslui, bei gerinant sąlygas jo plėtrai. Pastaruoju metu Seimo svarstytos Alkoholio kontrolės įstatymo pataisos susilaukė didelio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio. Tačiau yra sritys bei dokumentai, kurie paprastai nesusilaukia viešumo, o jų pakeitimai ir toliau kuria sąlygas nežabojamam alkoholio verslo siautėjimui.

Nepaisant jau įstatyme numatytų galimybių prekiauti alkoholiniais gėrimais beveik visur (degalinėse, sanatorijose, gyvenamuose namuose) Vyriausybė stengiasi, kad šioms galimybėms kiltų kuo mažiau kliūčių. Įstatyme numatyta, kad Savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, o šių sprendimų įsigaliojimo tvarką reglamentuojančiame įstatyme teigiama, kad Savivaldybių atstovaujamųjų ir vykdomųjų institucijų priimti norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie norminio teisės akto priėmimą ir viso norminio teisės akto paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data, ypatinga meile alkoholio verslininkams garsėjanti ir G. Kirkilo vadovaujama vyriausybė priima nutarimą, prieštaraujantį LR Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo nuostatoms ir nustato, jog tais atvejais, kai savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi, apriboja įmonei prekybos alkoholiniais gėrimais laiką ir jis skiriasi nuo licencijoje nurodyto laiko, įmonė, registruotu laišku gavusi savivaldybės vykdomosios institucijos rašytinį pranešimą apie savivaldybės tarybos nustatytą apribojimą, privalo laikytis šio apribojimo nuo rašytinio pranešimo gavimo dienos, jeigu savivaldybės tarybos sprendime nenurodytas vėlesnis šio sprendimo įsigaliojimo terminas.
Paprastai kalbant pagal šį nutarimą alkoholio verslininkai, kitaip nei eiliniai piliečiai, apie kuriuos sakoma, kad įstatymo nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia, gali ramiai pažeidinėti savivaldybės nustatytus prekybos laiko apribojimus, tol, kol negaus raštinio pranešimo, kurio gali ilgą laiką sąmoningai vengti ir nepriimti. Kaip ir reikia tikėtis išmoningi verslininkai jau pradėjo piktnaudžiauti tokiais vyriausybės sprendimais ir lengvatomis.

Kitas vyriausybės siūlomas „perlas“ dar tik siūlomas Seimui. Nepavykus jungtinėms Ūkio ministerijos, alkoholio pramonės, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ir kitų suinteresuotų organizacijų pastangoms likviduoti Valstybės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybą, Ūkio ministerija parengė Viešojo administravimo įstatymo 2, 5, 7 ir 8 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 91 ir 43 straipsniais įstatymo projektą, kuris iš tikrųjų sukurs tikrą rojų prekiautojams alkoholiu. Įstatymo projekto reikalavimas (91 straipsnio 7 dalis), adresuotas kontroliuojančiai institucijai, pranešti apie verslo subjekto veiklos kontrolės veiksmus iš anksto, nurodant atliekamų kontrolės veiksmų pagrindą, terminą, dalyką ir dokumentų sąrašą, vertinamas, kaip tabako ir alkoholio verslą kontroliuojančios institucijos patikrinimo beprasmybę. Faktiškai tai reiškia, kad įmonė įspėjama apie būsimą patikrinimą ir turi laiko išnešti iš prekybos salės ir paslėpti neteisėtai įsigytus alkoholinius gėrimus ir tabako gaminius, sutvarkyti savo dokumentaciją ir pasirūpinti, kad tikrinimo metu alkoholis ir tabakas nebūtų parduodami nepilnamečiams, nebūtų rūkoma viešojo maitinimo įmonėse ir pan. Po to, kai kontroliuojanti institucija atliks patikrinimą, kuris neduos jokių rezultatų, viskas sugrįš į pirminę padėtį. Kyla klausimas, kam tokia kontrolė reikalinga, jei įstatymu sudaromos sąlygos plėtoti neteisėtą verslą? O gal tiesiog galima būtų numatyti baudų kvotas, o verslininkai rotacijos principu kartą ar du kartus į metus susimokėtų simbolines baudas ir galėtų visai niekino nevaržomi pažeidinėti įstatymus ir teisės aktus. Ir tai vyksta tuomet, kai aukščiausi Vyriausybės pareigūnai nuolat viešai kartoja, kad alkoholio vartojimo problemas reikia spręsti kompleksiškai. Ūkio ministerijos darbuotojai jau ne kartą posėdžių metu teigę, kad teiginiai jog ministerija aklai proteguoja verslą tėra šmeižtas. Deja pastarieji siūlymai nepalieka jokių abejonių, kad ši institucija veikia destruktyviai ir toliau žlugdo valstybės alkoholio kontrolę.
Dar galima pridėti ir Seimo narių iniciatyvas kreiptis į Konstitucinį teismą su klausimais ar alkoholio kontrolės įstatymų pažeidėjai nėra baudžiami per griežtai ir teismų sprendimus, kuriais pardavinėjantieji alkoholinius gėrimus vaikams baudžiami simbolinėmis baudomis, nes „...parduotas nedidelis alkoholio kiekis, ir padaryta nedidelė žala...“.
Stebint šią mozaiką kyla klausimas, ar mūsų valdžios ir teisėsaugos atstovai yra tokie kvaili, kad nesuvokia ką daro ir kokias tai turės pasekmes, ar alkoholio pramonės atstovai tokie turtingi ir įtakingi, kad sugeba nusipirkti ar kitais būdais pasiekti sau palankius sprendimus. Abu variantai labai liūdnai nuteikia, o svarbiausia tai, kad tokių siūlymų flagmanai kaip dabartinis Ūkio ministras partijų yra įvardinami kaip galimi kandidatai į ministrus pirmininkus.

„Socialiai atsakinga“ pramonė socialiai bankrutavo

Ko gero alkoholinių gėrimų reklamos apribojimas taip sukrėtė alkoholio gamintojus, o ypač aludarius, kurie ilgą laiką mėgavosi nevaržoma laisve šioje srityje, kad jie pradėjo krėsti sveiku protu nesuvokiamus triukus. Jau ir anksčiau ši, save socialiai atsakinga įvardinanti pramonė, stulbino visuomenę reklamai pasitelkusi Rūpintojėlio vaizdą ir kitus jau visuomenės pasipiktinimą sukėlusius metodus. Tačiau šiandieniniai viražai byloja apie visišką socialinį šios pramonės bankrotą.
Tuo metu, kai Lietuva kenčia nuo karo keliuose, o aludariai skelbiasi talkinantys valstybei sprendžiant šią problemą ir kuriantys socialinę reklamą, tuo pat metu Lietuvos aludarių asociacijos narys „Kalnapilis“ visą Lietuvą užpylė savo reklamine akcija, kurioje siūloma geriant alų laimėti sportinį BMV automobilį, o šios reklaminės kompanijos šūkis skelbia: „Pažadink savo medžioklės instinktą“. Tai turbūt turėtų reikšti, kad prisigėrus alaus ir laimėjus automobilį reikėtų išriedėti į medžioklę keliuose, kurioje taip sėkmingai mūsų šauniųjų medžiotojų medžiojami pėstieji senukai, o masinių medžioklių metu ir mažamečiai vaikai. Labai „socialiai atsakingas“ raginimas puikiai derantis su aludarių finansuojama reklamine akcija „Rezervuota girtiems“ kurios pagrindinė „vinis“ yra karstų nuotraukos automobilyje.
Kitas „socialiai atsakingas“ alaus magnatas Lietuvoje „Švyturys“ nepraleido progos užsidirbti svetimo vargo ir džiaugsmo sąskaita. Kodėl svetimo, o todėl, kad būdamas užsienio kapitalo įmone „Švyturys“ savo rinkodarai sumaniai naudoja netgi valstybės simbolius. Tuo metu kai visa šalis sirgo už Lietuvos sportininkus atstovaujančius Lietuvą Pekino olimpinėse žaidynėse, „Švyturys“ iš to sėkmingai darėsi pinigus. Ir nors jau būta daug diskusijų, kad sporto nereikėtų sieti su alkoholiu, šiai pramonei tai įspūdžio nepadarė. Maža to, „Švyturys“ nepatingėjo sudarkyti ir Lietuvos valstybinės vėliavos, kurią panaudojo kaip reklaminį skydą savo tikslams. Dar neseniai reklaminiais stendais buvę sportininkai buvo pakeisti valstybės simboliu. Apgailėtinai atrodo šios įmonės teisininko aiškinimai žiniasklaidoje, kad valstybės vėliava, kuri buvo „papuošta“ „Mes laimėsim“ logotipais (paraidžiui sutampančiais su internetinės svetainės adresu, kurioje jau jokių abejonių dėl ten reklamuojamo alaus nebekyla), yra visai ne vėliava, o trijų spalvų kombinacija. Tik kodėl „Švyturys“ nedarko Danijos, kuriai uždirba kapitalą, vėliavos? Olimpinę rinktinę remia daug bendrovių, tačiau kitoms nekilo mintis darkyti valstybės simbolius.
Bet viso ko viršūne galima vadinti rugpjūčio mėnesio mažamečiams vaikams skirtą žurnalą „Flintas“ kurio jau viršelyje puikuojasi Lietuvos krepšinio rinktinės krepšininkų nuotraukos su „Švyturio“ logotipais (nors ant šių metų rinktinės marškinėlių jokių aludarių logotipų nerasite), o tiems kurie negali įžiūrėti mažo paveikslėlio, įdėtas dvipusis A3 formato plakatas, kuriame Lietuvos krepšinio rinktinės žaidėjai su centriniame plane besipuikuojančiu „Švyturio“ logotipu ant marškinėlių. Matyt „Švyturys“ pagaliau nusprendė, kad paauglių auditoriją jau užkariavo ir ėmėsi darželinukų. Nieko sau žygis „Blaivybės metų“ proga.
Gaila, bet „socialinis bankrotas“ dar nereiškia finansinių įplaukų sumažėjimo, nes visuomenė kol kas nelinkusi reaguoti į tokius verslininkų veiksmus. Matyt dar ankstoka apie tai kalbėti, bet Lietuvoje visuomenė taip pat turės pademonstruoti tokiam verslui savo nuomonę dėl visiško nesitaikstymo su jų produktų keliamomis pasekmėmis. JAV visuomenėje buvo kilusi „KRAFT“ gaminių boikoto banga vie todėl, kad KRAFT‘o, priklausančio bendram („ALTRIA“) koncernui su „Philip Morris“, plėtrai buvo investuojamos iš prekybos tabako gaminiais gaunamos lėšos.
Mums iki tokio sąmoningumo dar toloka, bet alkoholio pramonę galima nubausti pačia baisiausia bausme – nepirkti ir nevartoti jų produkcijos, o tam Lietuva turi puikią progą – rugsėjo 1-ąją, kurios metu nebus galima prekiauti alkoholiu. Belieka palinkėti blaivių švenčių.

Melas ir šantažas jau tampa tradicija...

Kaip ir reikėjo tikėtis, nuslūgus alkoholio reklamos apribojimų svarstymo sukeltoms bangoms ir pradėjus svarstyti kitas alkoholio kontrolės priemones, šį kartą prieinamumo mažinimo, ir vėl atsirado suinteresuotų subjektų, kuriems jos neįtiko. To ir reikėjo tikėtis, juk jokia mokslu pagrįsta alkoholio kontrolės politikos priemonė negali tikti verslui, nes grasina sumažinti iki šiol stabiliai augusius pelnus.

Trumpa ekskursija į netolimą praeitį. Juk, kaip sakoma, neišmokę istorijos būsime priversti kartoti jos klaidas. O išmokti buvo ką. Vis dar galim gyvai patikrinti reklamos apribojimų priešininkų argumentų tikrumą. Sekusieji įvykius turėtų prisiminti dabar jau ex LRT generalinio direktoriaus K.Petrauskio kalbas, kuriose jis net Seimo darbo grupėje teigė, kad apribojus alkoholio reklamą, lietuviai nematys Europos futbolo čempionato, nes LRT pasirašė sutartį, pagal kurią prieš kiekvienas rungtynes turės būti ištransliuojamas vieno iš alaus gamintojų klipas, kuriame alus bus įvardinamas kaip čempionato rėmėjas. Tiesa tą sutartį parodyti K.Petrauskis atsisakė. Tada protingos galvos galvojo ir ieškojo kompromiso, kaip nenuskriausti sporto sirgalių ir tuo pačiu apsaugoti nuo žalingos informacijos vaikus. Laukiau čempionato, kad pasižiūrėti į tą „legendinį“ klipą, ir ką jūs manote, prieš rungtynes galima pamatyti vienos iš kreditinių kortelių ir greito maisto restoranų reklamines užsklandas. To žymiojo alaus pavadinimą vos galima įžiūrėti aikštelėje tarp daugelio kitų reklaminių skydų. Ką gi, melas ir šantažas pasiteisino. Ir tokius melagingus pasisakymus būtų galima vardinti be galo.

Tačiau dabar svarstomi nauji prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimai, kurie padėtų sumažinti jo praeinamumą, t.y.apribotų prekybos laiką ir vietą (uždraustų prekybą kioskuose ir degalinėse). Ir dabar tenka skaityti ir klausytis naujų išsigalvojimų, melo, gąsdinimų ir šantažo. Ir štai tik keli, gal labiausiai pastebimi „perliukai“. Labai įdomu stebėti, kai daugiausia užsienio kompanijų valdomų stambiausių Lietuvos alaus gamybos kompanijų interesus atstovaujančios Lietuvos aludarių asociacijos prezidentas A.Vidžys staiga viešai pradeda verkšlenti ir aimanuoti, kad uždraudus alkoholio prekybą kioskuose nukentės smulkieji aludariai, kurių neva neįsileidžia stambieji prekybos centrai. Nors dar prieš gerą pusmetį tas pats Vidžys aiškino, kad smulkieji aludariai yra tie blogiečiai, kurie teršia jų (supraskite didžiųjų alaus gamintojų) gerą vardą, gamindami stiprų alų ir pilstydami jį į didelės talpos „bambalius“. Bet juk ko nepadarysi, kad išsaugoti, net ir vienu procentu sumažėsiantį pelną.

Labai įdomiai atrodo ir smulkiųjų verslininkų gynėja, teigianti, kad draudimas alkoholiu prekiauti kioskuose sužlugdys smulkiuosius verslininkus. Tik kur tie smulkieji, nes pati smulkiųjų verslininkų gynėja turi licencijas verstis didmenine prekyba tabako ir alkoholio gaminiais. O ir kam reikalingas toks smulkusis verslas, kuris gali išgyventi tik iš girdymo. Labai keistai atrodo ir gynėjos postringavimai, kad kioskai yra labai tikrinami ir per metus kiekvienas kioskas patikrinamas bent du kartus, tuo tarpu Valstybės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos teigimu tokių patikrinimų (ne tik kioskų) per metus iš viso būna iki 1500. Bet viską žinoma reikia pagrąžinti, kad įspūdingiau atrodytų.

Aišku fantazija tuo nesibaigia. Naftos produktais prekiaujančių įmonių atstovai sugebėję pramiegoti Sveikatos komitete vykusio klausimo dėl prekybos alkoholiu degalinėse svarstymą ėmėsi matyt „avarinio plano“ ir labai sumaniai pasinaudodami šių dienų kuro brangimo aktualijomis pradėjo grasinti, kad uždraudus prekiauti alkoholiu degalinėse 5 centais pabrangs degalai. Aišku jokių skaičiavimų tokiais atvejais niekas nepateikia (o ir kam jų reikia). Tik mielieji per mažai užsimojote, nes tokiais šuoliais ir be jūsų brangstant degalams, tie jūsų 5 centai liktų nepastebėti jei ir būtų pridėti. O ir bet kokį pabrangimą jūs galėtumėte aiškinti alkoholio prekybos apribojimu. Tik tuo aišku neapsiribota, nesibodėta pareikšti, kad degalinėse nelikus alkoholio neįgalieji gali likti be tualetų degalinėse. Va tik būtų įdomu sužinoti, kaip iš naftos verslo išgyvena verslininkai kitose šalyse, kuriose negalima alkoholiu prekiauti degalinėse. Kiek teko lankytis tai aptarnavimas ir infrastruktūra ten gerokai aukštesnio lygio nei Lietuvoje, matyt ten nesilanko girtuokliai, kurie sulaužo ir sugadina už didelius pinigus įrengtus tualetus ar kitą turtą. Kaip visada apeliuota į padarytas investicijas. Tik į ką investuota? Kiek kainuoja ta „brangi“ medžio drožlių plokštė, iš kurios padaryta lentyna alkoholiniams gėrimams ir varžtai, kuriais ji pritvirtinta?

Kaip sakoma - kare visos priemonės geros. Šiais metais pakilus alkoholinių gėrimų akcizui ir įsigaliojus reklamos apribojimams, ženkliai sumažėjo kai kurių alkoholinių gėrimų pardavimai. Alkoholio gamintojai visą sumažėjimą nedelsiant suvertė „išaugusiai nelegaliai prekybai“, nors gerai žinoma, kad nelegalios prekybos vertinimas Lietuvoje iki šiol neatliktas, tam net neparengta metodika, o Statistikos departamento pateikiami nelegalios prekybos skaičiai juokina ne tik sveikatos specialistus, bet ir pačius gamintojus. Augsiančios nelegalios prekybos korta metama ir kalbant apie laiko ir vietos apribojimus. Bet norisi paklausti garbių verslininkų gal jau laikas baigti švaistyti savo laką, energiją ir pinigus bereikalingai propagandai bei žmonių kvailinimui ir susitelkti bendrai veiklai su valstybės institucijomis tam, kad ne formaliai, o realiai būtų pažabota nelegali prekyba alkoholiu.

Melo ir šantažo aprašą būtų galima tęsti be galo. Tai jau tikrai tampa tradicija. Juk gerai žinoma, kad visus išsigalvojimus žmonės greitai pamiršta. O garbieji verslininkai ir teisininkai, kurie nesibodi Seimo posėdžių metu pareikšti, kad ne kiekvienas akušeris (suprask Antanas Matulas) gali suprasti ir reguliuoti tokius sudėtingus dalykus kaip alkoholio verslas, jau po kelių dienų puikuosis elito žurnaluose kaip nepriekaištingos reputacijos žmonės. Reikės nepagailėti laiko ir pasidomėti, kuris universitetas Lietuvoje taip parengia teisininkus, kad jie puikiausiai išmano visuomenės sveikatos, medicinos, psichologijos ir kitus mokslus, kad jie paskui gali jaustis viršesnias už kitus ir būti ekspertais bet kokioje srityje.

Ir pabaigai keli faktai: prekybos laiko ir prekybos vietų alkoholiniais gėrimais apribojimas priklauso prieinamumą mažinančių priemonių grupei, kurių efektyvumas yra moksliškai įrodytas. Dar daugiau, prekybos laiko ir vietos apribojimas mokslinėje literatūroje įvardinamos ne tik kaip priemonės mažinančios alkoholio vartojimą, bet ir kaip priemonės, mažinančios nusikalstamumo lygį ir didinančios visuomenės saugumą.

O ar ne to mes visi siekiame?

Kodėl Lietuvos valdininkams nusispjauti į Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas

Pastarosiomis dienomis spaudoje pasirodė skurdžios žinutės apie Seimo valdybos sudarytos darbo grupės sprendimą siūlyti Seimui gražinti silpnųjų alkoholinių gėrimų reklamą į televiziją ir radiją. Todėl visuomenei būtina žinoti, kas darbo grupėje vyko iš tikrųjų.
Pats grupės sudarymas labai aiškiai parodė, kieno interesai bus atstovaujami. Nepaisant Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijų neleisti alkoholio pramonės atstovams formuoti alkoholio kontrolės politikos, Seimo valdyba, pasistengė, kad į darbo grupę būtų įtrauktas nemažas būrys verslo, susijusio su alkoholio pramone, atstovų. Nevyriausybinėms organizacijoms teko atskirai kreiptis į Seimo pirmininką, kad į darbo grupę patektų ir visuomenės interesą atstovaujančios organizacijos. Kad tos organizacijos neturėtų pakankamo balsų skaičiaus ir, kad būtų galima priimti reikiamus sprendimus, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas V. Domarkas į darbo grupę įtraukė ir dvi savo patarėjas. Jos balsavo taip, kaip ir komiteto pirmininkas, kuris būdamas darbo grupės vadovu, balsams pasiskirsčius tolygiai, ir taip būtų turėję du balsus. Vadinasi, Seimo valdyba apdairiai pasirūpino taip suformuoti darbo grupę, kad joje, alkoholio verslo atstovų bei verslo interesus ginančių Seimo narių persvara jau buvo nulemta dar grupei nepradėjus darbo.
Kuriant darbo grupę pagrindinis jai keliamas uždavinys buvo išspręsti su alkoholinių gėrimų logotipais, matomais sporto varžybų metu, kilusią painiavą. Tačiau tikrasis interesas pasimatė jau pirmųjų posėdžių metu, kuomet alkoholio gamintojai, pritariant Semo nariams – Eligijui Masiuliui, Gintarui Steponavičiui bei Algimantui Salamakinui, drąsiai pažėrė siūlymų gražinti silpnų alkoholinių gėrimų reklamą dienos metu, už tai mainais skiriant 10 proc. reklamos pajamų socialinei reklamai. Nors į klausimą kuo remiantis apskaičiuoti tie 10 procentų ir kaip jie gali neutralizuoti 100 proc. reklamos per televiziją, nesugebėjo atsakyti nei tuos siūlymus teikę alkoholio gamintojų atstovai, nei juos gynusi Ūkio ministerijos atstovė. Posėdžio metu buvo pareikšta, kad alkoholinių gėrimų reklamos apribojimas sukūrė nepatogumų alkoholio gamintojams ir reklamos transliuotojams, todėl derėtų duoti bent pereinamąjį laikotarpį reklamos apribojimų įsigaliojimui. Daugumai darbo grupės narių, tame tarpe ir pirmininikui V.Domarkui, nerūpėjo visuomenės atstovų pastabos, kad darbo grupė Seime turėtų labiau rūpintis ne dėl alkoholio verslo patiriamų nuostolių nutraukus alkoholio reklamą, bet dėl nuostolių, kurie daromi visuomenei propaguojant alkoholį.
Valstybės alkoholio kontrolės politikos vienas iš principų yra mažinti bendrą alkoholio suvartojimą. Taigi šiuo atveju gamintojų patiriami nepatogumai turėtų džiuginti, o ne kelti susirūpinimą.
Šioje darbo grupėje bene pagrindiniu oratoriumi tapo Saulius Galdauskas, atstovaujantis alaus gamintojus. Jis dar kartą viešai pareiškė, kad alkoholio reklama neskatina jo vartojimo, taip prajuokindamas ne tik nevyriausybininkus, bet ir stipriųjų gėrimų gamintojų atstovus. Demagogija ir atviras alkoholio gamintojų intereso atstovavimas liejosi per kraštus. Gamintojų pastangas suprasti galima, tačiau kaip paaiškinti tai, kad alkoholio gamintojų interesus akivaizdžiai atstovavo tiek Seimo narys Eiligijus Masiulis, tiek vėliau jo atsiųstas patikėtinis Gintaras Steponavičius, LRT generalinis direktorius Petrauskis, Ūkio ministerijos sekretorė Alina Mačiulytė ir kt. Jiems neberūpėjo išspręsti problemų su logotipais, visos pastangos buvo skirtos alkoholio reklamos sugražinimui. Tą parodė ir priešpaskutiniame posėdyje vykęs balsavimas, kuriame alkoholio verslą palaikanti dauguma nusprendė net nesvarstyti logotipų klausimo, o nagrinėti Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas, gražinančias alkoholio reklamą dienos metu. Po tokio balsavimo, grupės nariai, atstovaujantys visuomenės interesams, atsisakė dalyvauti tolimesnėse diskusijose ir liko tik stebėtojais bei parengė savo atskirą nuomonę. Paskutiniame posėdyje vėl buvo balsuojama ir žinoma balsų dauguma grupės buvo nuspręsta neteikti Seimo valdybai dviejų siūlymų (t.y. atmesti dalies grupės narių atskirą nuomonę) ir siūlyti tik tas pataisas, kurios gražintų alkoholio reklamą.
Matyt puikiai žinodami darbo rezultatus ir baigtį, grupės nariai, tarp jų ir pirmininkas Domarkas uždraudė nevyriausybinėms organizacijoms filmuoti posėdžius (kurie buvo vieši), nes, pasak V.Domarko „ta medžiaga gali būti panaudota kaip spaudimas per rinkimines kampanijas“. Tai suprantama, nes žmones, mačiusius kaip „dirba“ Seimo nariai, būtų sunku įtikinti, kad jie atėjo į Seimą atstovauti ne alkoholio gamintojų interesams.
Taigi, tendencingai sudaryta, tendencingai vadovauta ir tendencingai dirbusi darbo grupė priėmė tendencingą sprendimą. Taip trumpai būtų galima apibūdinti tai kas vyko. Nebuvo atsižvelgta nei į Pasaulio sveikatos organizacijos, ne į Nacionalinės sveikatos tarybos, nei į nevyriausybinių organizacijų ir net į Seimo teisės departamento teisininkų rekomendacijas.
Darbo grupės nariai, nesutikę su grupės sprendimu, savo siūlymus pateikė Seimo pirmininkui ir Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkui. Atskirąją nuomonę parengė ir pasirašė Seimo narys Antanas Matulas, Nacionalinės sveikatos tarybos sekretoriato vadovas Romualdas Žekas, Valstybės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos direktoriaus pavaduotoja Gražina Belian, Lietuvos Vyskupų konferencijos atstovas Vygantas Malinauskas, Nacionalinės vartotojų federacijos prezidentė Alvita Armanavičienė, Vysk. M.Valančiaus blaivybės sąjūdžio tarybos narys Vytautas Turčinavičius ir Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas Aurelijus Veryga.
Paradoksalu, bet atskirąją nuomonę suformulavo ir pasirašė institucijų, kurios turėtų dalyvauti formuojant valstybės alkoholio kontrolės politiką, atstovai. Tuo tarpu suinteresuotų struktūrų pateikta nuomonė yra pateikiama kaip pagrindinė.